Paskendau tuščių minčių šurmulyje, reikalaudama tiesiog rankos. Bet ar kas mane išgirs? Visi skuba, lekia, o aš stoviu ir stebiu. Visi lyg raketos skraido pro mane nė nepastebėdami laiko pabaigos, kurią matau kiekviename lyg švytintį horizontą. Ė! Jis artėja! Negirdi... Aha... Ką tik supratau, kad aš viena ir su manimi niekas nestovės. O ir ta ranka, kurios aš taip maldauju, matyt, jau nuskendo tame horizonte...