Tądien man nebuvo gerai.
Anaiptol. Jaučiausi gležna ir sugniuždyta, kaip tasai mažas paukštelis vidury
miško, paliktas šeimos. Sėdėjau prie jau seniai užgesusio laužo lyg laukdama jo
atgimimo. Laikiau savy kvėpavimą, norėdama išsiaiškinti, kiek veiklūs vis dar
mano plaučiai. Po minutės supratusi, kad tuoj galiu nualpti, nė nemėginau
atlaisvint kvėpavimo. Toliau sėdėjau ir stebėjau tas tris egles, kurios savo
didžiulėmis, sunkiomis šakomis pradėjo mojuoti. Klausiau medžių šlamesio,
žolės, žiogų, pėdsakų orkestro. Sunėriau rankas prie krūtinės ir atlošiau
galvą. Įkvėpiau oro ir nuėjau. Viskas, ką mačiau, girdėjau ir regėjau – liko
ten. Dabar aš čia. Nauja pradžia.
Įsėdau į mašinos galą ir atlošusi galvą
užmigau. Mašiną vairavo žmogus, mokėjęs instinktyviai nutaisyti meilikaujamą,
apsimestinai sielvartingą toną žmonių, kurie prašosi bausmės, bet yra tikri,
kad jos išvengs. Štai todėl aš greit įsėdau į mašiną ir užsimerkiau. Niekad
nemėgau jo saldžios intonacijos, vogčiomis mesto žvilgsnio, galvos palenkimų.
Sutinku, tai puikus manevras, už tokį galima pasveikinti. Bet tik ne tąkart. Ir
būti buvo sunku. Todėl nebuvau. Kai grįžome į sutartą vietą sutartu laiku, visiškai
ramia sąžine pabėgau nuo realybės prie netoliese esančios užtvankos, kurios
vandens garsas buvo lygiai toks pats, kaip audrų kankinamos jūros,
plasnojančios didelėmis bangomis. Čia jų nebuvo. Nors ir gožė ausį garsas. Gožė
taip stipriai ir geliančiai, lyg norėdamas išvyti visas mintis iš galvos ir
leisti man atsijungti. O aš lyg karžygė kovotoja nepasidaviau, nors ir žinojau,
kad tai man ne į naudą. Štai dėl ko aš ir nemėgstu tokių aplinkybių, kai tenka
priešintis gerajai pusei. Gal dėl to tądien man taip ir nesisekė. Kad ir kaip
bebūtų, bandžiau aplenkti savo mintis ir
pabusti naujame minčių puslapyje.
Staiga užklupęs lietus leido suvokti realybę naujai, vertinti
paprastumą. Myliu lietų. Kai lyja, mano širdis išsiverkia ir lieka švari siela.
Kaip ir bebūtų keista, su džiaugsmu širdyje, visa kiaurai peršlapus,
nubėgusiais akių dažais, nuėjau pas jį ir pasakiau, kad man laikas namo, kad
nebenoriu būti čionai. Tą akimirką lietus krito kaip pašėlęs, suteikdamas man
tik didesnę drąsą stovėti kiemo vidury. Stovėjau priešais jį ir džiaugiaus, kad
jis nemato mano džiaugsmo ašarų. Vis tiek jis būtų pamanęs, kad jos dėl
liūdesio. Visada taip manė, bet nebemanys, nes lietus mus lydėjo iki pat mano
namų. Išlipau neatsisveikinus. Tiksliau
– iššokau. Tai buvo tas džiaugsmingas iššokimas iš mašinos, kuomet norisi rėkti
iš džiaugsmo, tačiau dėl negalėjimo, tas rėkimas viduje pasidaro lyg kosulys ar
springimas. Galbūt jis ir pamanė, kad aš springstu, bet man tai jau buvo
mažiausias rūpestis.
Jam nuvažiavus aš nėjau į namus.
Anaiptol, išėjau pasivaikščioti ir pajusti vėl tą laisvės skonį, kuris užgniaužia
kvapą taip, kaip vaikui sužinojus, kad kitą dieną nereikės į mokyklą. Atsiguliau
ant netoliese namų esančio kalno ir dainavau. Dainavau, kiek peršalusi gerklė
leido ir džiaugiausi savimi. Džiaugiuosi ir dabar, kad esu. Kad esu čia, dabar,
ir galiu džiaugtis, vertinti kiekvieną Dievo siųstą akimirką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą