Sėdėjo prie laužo, lyg praradus gyvenimo prasmės teoriją. Jos veidas jau degė nuo tos liepsnos, o pilve jautė drugelius, nuo nepaprastos dainos, kuri skambėjo jos galvoje. Dažnai taip būna. Ypač, kai užgožia sentimentai. Ne tokie, kurie naikina ją. Jie nėra destruktyvūs. Jie kilnūs. Juokiesi? Nesijuok. Kilnūs dėl to, nes tik taip gali apie žmonės galvoti tik gerai. Pajutusi liepsną savo kūne nusišypso ir atsistoja. Aplink nieko. Tik katė, tie žmonės šalia, kurių nemato, ir žvaigždėtas dangus. Žvaigždžių begalės. Net sunku įžvelgti jose kažką prasmingo. Kaip ir šioje akimirkoje. Pasuka galvą į dešinę ir ten pamato kabantį, pasikorusį vienuolį, kuris taip ilgesingai nuleidęs galvą atgailauja už viską, ką padarė ne taip. Net už tai, kad dabar jis pasikoręs. Jo gyvenimo istorija paprasta, trumpa ir be galo neaiški. Kaip ir ši akimirka. Jis gyveno tik šį vakarą. Gimė jau pasikoręs. Ir didelis! Nagi.. Tai tik jos šlapias padžiautas rankšluostis... Tačiau jis naktį atrodo visai kitaip, nei kas yra įpratęs jį matyti. Neskaitant to, kad ji pati dabar ne tokia, kokia būna nuolatos. Tame  nėra nieko blogo, o gal ir yra.. Dieve, kokia ji pasimetus. Ji yra per daug pripratusi prie tokių kalbų, kurios balansuoja ant proto ir kvailumo ribos, todėl niekada nežino, ar ji visiškai idiotė, ar tik ironiška ir vylinga. Šiaip ar taip, tokios šnekos kelia šypseną. Lėtai apžvelgia likusias teritorijos puses, stengdamasi negalvoti apie ką kita, atsikratyti įkyrių minčių, nuojautų. Žiūrėti nėra į ką: kaip paprastai tokiomis naktimis, aplink tuščia. Tik tie žmonės. Ir šviesa, sklindanti nuo laužo pusės, graži ugnies šviesa. Rugpjūtį, turbūt, čia visada gražu. Aha, vis neprieinu prie esmės. Šis mandagumas ir geros manieros, tą vakarą - ne koks nors ceremonialas. Jo galantiškumas ir sumanumas šiomis aplinkybėmis reiškia jo dėmesį, paslaugumą, taip jis primena, kad ji jam svarbi, labai svarbi. Jo meilumas-  tai savotiškas prisipažinimas. O jos nesutikimas, mandagus atsisakymas nerodo atstumo ar noro juo atsikratyti. Priešingai, ji elgiasi taip tik iš drovumo, dėkingumo. Jiems žengiant prie laužo, šaižiai suvirpa lapai, bet jie neatkreipia į tai dėmesio. Tyla būtų juos nustebinusi. Atsidūrusi ties ugnimi ji instinktyviai atpalaiduoja pečius, tartum gindamasi nuo vėjo stovėdama ugnies užnugaryje. Paskui užverčia galvą ir vėl pažiūri į dangų. Ji jaučia, kad lietaus nebus, dangus dabar jau neprakiurs, tik ūžaus vėjas ir siautės vandenys. Jis pasitaiso apykaklę ir prisimerkia, mėgindamas suprasti viso to esmę. O ji nemėgino. Ji tiesiog yra laisva. Lyg vėjas. Ir jos niekas nepagaus. Niekada.