Didmiesčio naktis

Tamsoje nejunti cigaretės skonio. Velniava. Tai tik įrodymas, kad išoriniai jutikliai daug jautresni už vidinius. Ta proga jis užsirūkė. Deganti cigaretė staiga jam tapo viso pasaulio ramybės ir taikos simbolis.

Laukiant

                                                              

              Tądien man nebuvo gerai. Anaiptol. Jaučiausi gležna ir sugniuždyta, kaip tasai mažas paukštelis vidury miško, paliktas šeimos. Sėdėjau prie jau seniai užgesusio laužo lyg laukdama jo atgimimo. Laikiau savy kvėpavimą, norėdama išsiaiškinti, kiek veiklūs vis dar mano plaučiai. Po minutės supratusi, kad tuoj galiu nualpti, nė nemėginau atlaisvint kvėpavimo. Toliau sėdėjau ir stebėjau tas tris egles, kurios savo didžiulėmis, sunkiomis šakomis pradėjo mojuoti. Klausiau medžių šlamesio, žolės, žiogų, pėdsakų orkestro. Sunėriau rankas prie krūtinės ir atlošiau galvą. Įkvėpiau oro ir nuėjau. Viskas, ką mačiau, girdėjau ir regėjau – liko ten. Dabar aš čia. Nauja pradžia.

              Įsėdau į mašinos galą ir atlošusi galvą užmigau. Mašiną vairavo žmogus, mokėjęs instinktyviai nutaisyti meilikaujamą, apsimestinai sielvartingą toną žmonių, kurie prašosi bausmės, bet yra tikri, kad jos išvengs. Štai todėl aš greit įsėdau į mašiną ir užsimerkiau. Niekad nemėgau jo saldžios intonacijos, vogčiomis mesto žvilgsnio, galvos palenkimų. Sutinku, tai puikus manevras, už tokį galima pasveikinti. Bet tik ne tąkart. Ir būti buvo sunku. Todėl nebuvau. Kai grįžome į sutartą vietą sutartu laiku, visiškai ramia sąžine pabėgau nuo realybės prie netoliese esančios užtvankos, kurios vandens garsas buvo lygiai toks pats, kaip audrų kankinamos jūros, plasnojančios didelėmis bangomis. Čia jų nebuvo. Nors ir gožė ausį garsas. Gožė taip stipriai ir geliančiai, lyg norėdamas išvyti visas mintis iš galvos ir leisti man atsijungti. O aš lyg karžygė kovotoja nepasidaviau, nors ir žinojau, kad tai man ne į naudą. Štai dėl ko aš ir nemėgstu tokių aplinkybių, kai tenka priešintis gerajai pusei. Gal dėl to tądien man taip ir nesisekė. Kad ir kaip bebūtų, bandžiau  aplenkti savo mintis ir pabusti naujame minčių puslapyje.

            Staiga užklupęs lietus leido suvokti realybę naujai, vertinti paprastumą. Myliu lietų. Kai lyja, mano širdis išsiverkia ir lieka švari siela. Kaip ir bebūtų keista, su džiaugsmu širdyje, visa kiaurai peršlapus, nubėgusiais akių dažais, nuėjau pas jį ir pasakiau, kad man laikas namo, kad nebenoriu būti čionai. Tą akimirką lietus krito kaip pašėlęs, suteikdamas man tik didesnę drąsą stovėti kiemo vidury. Stovėjau priešais jį ir džiaugiaus, kad jis nemato mano džiaugsmo ašarų. Vis tiek jis būtų pamanęs, kad jos dėl liūdesio. Visada taip manė, bet nebemanys, nes lietus mus lydėjo iki pat mano namų. Išlipau neatsisveikinus.  Tiksliau – iššokau. Tai buvo tas džiaugsmingas iššokimas iš mašinos, kuomet norisi rėkti iš džiaugsmo, tačiau dėl negalėjimo, tas rėkimas viduje pasidaro lyg kosulys ar springimas. Galbūt jis ir pamanė, kad aš springstu, bet man tai jau buvo mažiausias rūpestis.

          Jam nuvažiavus aš nėjau į namus. Anaiptol, išėjau pasivaikščioti ir pajusti vėl tą laisvės skonį, kuris užgniaužia kvapą taip, kaip vaikui sužinojus, kad kitą dieną nereikės į mokyklą. Atsiguliau ant netoliese namų esančio kalno ir dainavau. Dainavau, kiek peršalusi gerklė leido ir džiaugiausi savimi. Džiaugiuosi ir dabar, kad esu. Kad esu čia, dabar, ir galiu džiaugtis, vertinti kiekvieną Dievo siųstą akimirką.

           Paskendau tuščių minčių šurmulyje, reikalaudama tiesiog rankos. Bet ar kas mane išgirs? Visi skuba, lekia, o aš stoviu ir stebiu. Visi lyg raketos skraido pro mane nė nepastebėdami laiko pabaigos, kurią matau kiekviename lyg švytintį horizontą. Ė! Jis artėja! Negirdi... Aha... Ką tik supratau, kad aš viena ir su manimi niekas nestovės. O ir ta ranka, kurios aš taip maldauju, matyt, jau nuskendo tame horizonte...

              Sėdėjo prie laužo, lyg praradus gyvenimo prasmės teoriją. Jos veidas jau degė nuo tos liepsnos, o pilve jautė drugelius, nuo nepaprastos dainos, kuri skambėjo jos galvoje. Dažnai taip būna. Ypač, kai užgožia sentimentai. Ne tokie, kurie naikina ją. Jie nėra destruktyvūs. Jie kilnūs. Juokiesi? Nesijuok. Kilnūs dėl to, nes tik taip gali apie žmonės galvoti tik gerai. Pajutusi liepsną savo kūne nusišypso ir atsistoja. Aplink nieko. Tik katė, tie žmonės šalia, kurių nemato, ir žvaigždėtas dangus. Žvaigždžių begalės. Net sunku įžvelgti jose kažką prasmingo. Kaip ir šioje akimirkoje. Pasuka galvą į dešinę ir ten pamato kabantį, pasikorusį vienuolį, kuris taip ilgesingai nuleidęs galvą atgailauja už viską, ką padarė ne taip. Net už tai, kad dabar jis pasikoręs. Jo gyvenimo istorija paprasta, trumpa ir be galo neaiški. Kaip ir ši akimirka. Jis gyveno tik šį vakarą. Gimė jau pasikoręs. Ir didelis! Nagi.. Tai tik jos šlapias padžiautas rankšluostis... Tačiau jis naktį atrodo visai kitaip, nei kas yra įpratęs jį matyti. Neskaitant to, kad ji pati dabar ne tokia, kokia būna nuolatos. Tame  nėra nieko blogo, o gal ir yra.. Dieve, kokia ji pasimetus. Ji yra per daug pripratusi prie tokių kalbų, kurios balansuoja ant proto ir kvailumo ribos, todėl niekada nežino, ar ji visiškai idiotė, ar tik ironiška ir vylinga. Šiaip ar taip, tokios šnekos kelia šypseną. Lėtai apžvelgia likusias teritorijos puses, stengdamasi negalvoti apie ką kita, atsikratyti įkyrių minčių, nuojautų. Žiūrėti nėra į ką: kaip paprastai tokiomis naktimis, aplink tuščia. Tik tie žmonės. Ir šviesa, sklindanti nuo laužo pusės, graži ugnies šviesa. Rugpjūtį, turbūt, čia visada gražu. Aha, vis neprieinu prie esmės. Šis mandagumas ir geros manieros, tą vakarą - ne koks nors ceremonialas. Jo galantiškumas ir sumanumas šiomis aplinkybėmis reiškia jo dėmesį, paslaugumą, taip jis primena, kad ji jam svarbi, labai svarbi. Jo meilumas-  tai savotiškas prisipažinimas. O jos nesutikimas, mandagus atsisakymas nerodo atstumo ar noro juo atsikratyti. Priešingai, ji elgiasi taip tik iš drovumo, dėkingumo. Jiems žengiant prie laužo, šaižiai suvirpa lapai, bet jie neatkreipia į tai dėmesio. Tyla būtų juos nustebinusi. Atsidūrusi ties ugnimi ji instinktyviai atpalaiduoja pečius, tartum gindamasi nuo vėjo stovėdama ugnies užnugaryje. Paskui užverčia galvą ir vėl pažiūri į dangų. Ji jaučia, kad lietaus nebus, dangus dabar jau neprakiurs, tik ūžaus vėjas ir siautės vandenys. Jis pasitaiso apykaklę ir prisimerkia, mėgindamas suprasti viso to esmę. O ji nemėgino. Ji tiesiog yra laisva. Lyg vėjas. Ir jos niekas nepagaus. Niekada.